redaktorius Andrius Kulikauskas
Josifas
Gerbiamas prof. Josifai Parasoni,
Pridedu žemiau tekstą kurį Linas Vildžiūnas parašė ir kurį pasirašysime.
Aš padariau sąrašėlį Lietuvos žydų kuriuos pažįstu ir galėčiau kviesti:
Simonas Gurevičius, Sania Kerbelis, rabinas Chaim Burshtein, rabinas Kalev Krelin, rabinas Sholem Ber Krinsky, rabinas Shmuel Jacob Feffer, Pinchos Fridberg, Regina Kopilevich, Dalija Epšteinaitė, Josifas Buršteinas, Chaimas Bargmanas, Ruta Bloštein, Arkadij Kurliandchik, Regina Kopilevich, Irina Guzenberg, Polina Pailis, Lara Lempertienė
Įdomu, ar dar pažįstate, ką reikėtų kviesti?
Andrius
Andrius Kulikauskas ms@ms.lt +370 607 27 665 http://www.kapines.com
Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė 2020-uosius Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Tai mūsų valstybės pagarbos šimtametei litvakų tradicijai išraiška ir, reikia manyti, siekis įamžinti šios sunaikintos tautos atminimą. Tad svarbu, kad jis netaptų proginiu paminėjimu, kad šia linkme būtų einama nuosekliai ir neselektyviai.
Kaip antai, valstybės dėmesio šaukiasi Vilniaus Šnipiškių/Piramonto žydų kapinės, kuriose iki jų sunaikinimo ilsėjosi ir Vilniaus Gaono palaikai. Sovietų valdžia brutaliai nusavino šią ne tik litvakams, bet ir viso pasaulio žydams itin svarbią atminimo vietą, kapinės buvo sulygintos su žeme, o vėliau ant mirusiųjų kaulų buvo pastatyti dabar merdintys Vilniaus sporto rūmai. Ir nors jie įtraukti į paveldo registrą bei ketinama juos rekonstruoti paverčiant kongresų rūmais, toks veiksmas būtų nusikalstamas pirmiausiai moraliniu požiūriu. Jis patvirtintų mūsų valstybės politinį nebrandumą, pratęsiantį sovietinę praeities naikinimo praktiką. Argumentas, kad kapinės vis vien sunaikintos, yra apsimestinis ir ciniškas, nes palaidojimai suniokotose kapinėse didžia dalimi išliko, tad tolesnis jų naikinimas paprasčiausiai neleistinas. Pagaliau ši vieta turi ir didžiulę simbolinę reikšmę. Kapines būtina grąžinti ne tik Vilniui, Lietuvai, bet ir pasauliui, taip tarsi pratęsiant garbingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės daugiakultūrinę tradiciją, kai kairiajame Nėries krante kilo Valdovų rūmų mūrai, o kitapus upės driekėsi garsiosios Piramonto kapinės su didžiojo išminčiaus kapu.
Deramo valstybės bei akademinės bendruomenės įvertinimo nusipelno ir mūsų laikų žydų išminčius, žymiausias pasaulyje litvak jidiš kalbos ir litvakų kultūros tyrinėtojas profesorius Dovid Katz, iš gimtojo Niujorko grįžęs į tėvų žemę. Profesorius daugelį metų rinko per stebuklą išlikusią litvakų tarmės lingvistinę medžiagą Lietuvoje ir Baltarusijoje, sudarė išsamų jos paplitimo atlasą, beveik sutampantį su LDK istorinėmis ribomis, parašė ir išleido fundamentalų mokslinį veikalą „Lithuanian Jewish Culture“ / „Lietuvos žydų kultūra“, įsteigė Vilniaus universitete Jidiš institutą ir buvo jo veiklos įkvėpėjas iki 2010 metų, kuomet prarado savo darbą ir akademinį statusą, stojęs viešai ginti žydų partizanų garbę ir orumą prieš juos nukreiptoje politizuotoje byloje, kuri, beje, vėliau subliuško. Tačiau ir šiandien Dovid Katz Lietuvoje yra persona non grata. Jis ir toliau aktyviai polemizuoja su Holokausto istorijos iškraipymais bei „dvigubo genocido“ teorijos apraiškomis, fiksuodamas jas savo internetiniame portale DefendingHistory.com, o tokias pažiūras atvirai reiškiančiam asmeniui, pasirodo, nėra vietos mūsų akademinėje hierarchijoje. Vadinasi, Lietuvoje nėra vietos ir akademinėms jidiš kalbos ir kultūros studijoms. Profesorius atkakliai veda privatų nemokamą seminarą saujelei entuziastų, o duonai užsidirbti skaito paskaitas Rygoje. Turime atvirai pripažinti šią skriaudą ir pagerbti profesorių Dovid Katz pagal jo nuopelnus. Tai būtų prasmingas Vilniaus Gaono metų pabaigos akcentas.